vaiduokliai.šmėklos.spooky

Kodėl jau niekas nebetiki vaiduokliais ir sako, jog tai yra tik vaikų pasakos prieš miegą? Daugelis netiki, nes jiems baisu. O kam nebaisu? Yra daugybė atvejų, jog fotoaparatai užfiksuoja akimi nematomus reiškinius. Tai neatsitiktinumas! Ir įdomu, ką jie veikia čia, tarp mūsų mirtingųjų? ^^ jų sielos blaškosi, neranda ramybės. Daugiausiai tai būna žmonės, kurie žuvo per nelaimingą atsitikimą arba žiauriai nužudyti. Vaiduokliai žmonėms nedaro nieko blogo, nebent išgąsdina.;D įdomu jais tikėti, taip ir atrodo, jog kokiam nors apleistame name, jų knibždėti knibžda. Bet niekada nesusimąstai ar jiems liūdna? Jį pamatęs pradedi rėkti, spiegti, o taip niekas ir nepabando su juo susidraugauti... Juk niekas per galvą neduos. Ar ne?

Ji save vadina-spiderruth

Tai dar vienas nuostabus žmogeliukas! Tikiu, kad ateity ji taps unreal fotografė!! U-u-jė u-u-jė. (Krisčius ir vėl negali be juokelių) Kiek daug mum teko.;DD niekada nepamiršiu, kaip kartu aptarinėjome savo klasiokus xD kiek kartų prisipokštavome mokykloje ir kiek tau kartų tau tekdavo iškęsti mano juoko priepuolius xD respect! Pamenu kai kartu dar grįždavom iš anglų ir iš gitaros. Pamenu tą dieną, kai pestutę grįžome namo ir didvyriškai įkopėme į šeškinės kalną,ir kai tu mane erzinai su ta daina. Kaip ji vadinasi? American boy? Jo jo jo xD šita.
Žodžiu, linksmas vaikas esi. Ačiū už visus tuos metus ir už tas foto, ir už tuos prisiminimus! ^_^

An Cafe

Štai ir vėl išgirstu pirmus dainos akordus. Veide atsiranda šypsena ir visu kūnu norisi šokti ir dainuoti Snow Scene žodžius. Pirmą kartą An Cafe pamačiau žurnale, kurį nusipirkau Lenkijoje. Ten buvo jų plakatas. Buvau 100% įsitikinus, jog ten pozuoja merginos ir kai atsivežiau tą žurnalą namo, pasikviečiau Steigvę ir Dignę. Mes ilgai aptarinėjome žurnale esančius plakatus. Steigvė tada netyčia paėmus Johny Deppo plakatą(kitoje pusėje buvo P!nk atvaizdas) perplėšė jį pusiau. xD Tada ji paliko Deppo galvą ir prie jo kūno prilipdė P!nk kojas.;DD smagu. Gerai, nenuklysiu nuo temos. ^_^ Draugės taip pat buvo įsitikinusios, jog An Cafe yra merginos. Kažkaip daugiau ir nebesigilinome.  Bet kažkurį žiemos vakarą nusprendžiau youtubej pasižiūrėt kas čias per grupė tokia. Ir pamenu išmetė man Wagamama koushinkyoku vaizdo klipą. Pradėjau žiūrėti ir nesupratau, kodėl jos elgiasi kaip bernai? Pasirodo, jog ten visi buvo berniukai, bet man nesukėlė didelio šoko. Akį iškart patraukė grupės vokalistas Miku. Jo balsas tiesiog nuostabus. Judesiukai taip pat (hehehe) (smirk). Jų klausausi jau daugiau nei metus ^_^ Jei tik nuotaika subjurus, tai tik belieka paspausti play mygtuką ir pasineri į An Cafe pasaulį. Girdi nepakartojamus japoniškus žodžius. Cafekkai moka sukurti tokias dainas, kurių klausydamas norisi šypsotis. Jei daina graudi, tai norisi verkti, bet kartu ir šypsotis. Niekada turbūt man nepavyks normaliai apibūdinti kas man yra An Cafe, Miku, Teruki, Kanon, Bou, Takuya ir Yu-ki. Kaip Steigvė ir sakė, tai yra šiluma. Kitaip ir nepasakysi. Tie mielybės, manau, kad visą laik liks kartu su manim ir ausyse skambės jų gražiausios dainos. 

Draugai

Kaip yra svarbu turėti draugų. Dar yra svarbiau, tai turėti tikrų draugų.  Jau visą savo gyvenimą pažįstu dvi nuostabias asmenybes. ^_^ Dignė ir Steigvė visada bus kartu su manim. (kaip tik skamba SID- one way. Hmm, labai tinka) Pamenu, kai dar vaikystėje, mes kieme žaisdavome Žiedų valdovą.  Aš atlikdavau Laseloto vaidmenį xD senelis buvo man padaręs lanką ir strėles, viskas kaip pridera. Nu ir žaisdavome ;D sugalvodavome visą sceną, kaip viskas bus ir tada ją suvaidindavome.  Jei kuri užmiršdavo žodžius, tai tekdavo viską iš naujo atlikti ;D Bet niekada nepabosdavo...

Dabar? Dabar viskas taip pat nuostabu! Kartu keliaujam, kartu išgyvenam problemas, kartu juokiames iš juokingų situacijų, kartu patiriame nuotykių. Tikuosi, kad ši draugystė nesibaigs niekada.